Simon Rogan yra vienas žymiausių Anglijos šefų ir jo dviejų Mišelino žvaigždučių restoranas Anglijos ežerų krašte yra tobulas. Simon didelį dėmesį skiria ingredientams, kurių daugelis užauga šalia esančiame ūkyje, kuris priklauso restoranui. Jų vizija – natūraliais būdais užauginti tobulus ingredientus ir dar labiau sustiprinti ryšį tarp virtuvės, šefo, sezonų, ingredientų ir vietinės aplinkos.
Restorane lankėmės balandžio pabaigoje, bet per darbus vis neprisėdau aprašyti. Pagaliau prisiruošiau, galbūt dėl to, kad šiandienos oras man primena tą lietingą ir magišką sekmadienio popietę. Noriu atgal!
Išvertus iš prancūzų kalbos L’Enclume reiškia priekalas, nes pastate anksčiau buvo kalvio dirbtuvės ir interjeras tą puikiai atspindi. Tik atėjus restorane jaučiasi gera aura, lyg kažkas pasakotų to kalvio istoriją. Viskas nuo stalų iki indų yra tolygi Simon maisto filosofijos tąsa- natūralumas suderintas su moderniomis detalėmis.
Šis restoranas spinduliuoja pasitikėjimą savimi, daugelis čia atėję jau žino kokį meniu pasirinks. Yra du variantai – mažesnis degustacinis pietų meniu arba full tasting experience. Mes renkamės full tasting experience ir gavę meniu su gera nuotaika laukiame pradžios.
Pietus pradedame nuo putojančio angliško vyno. Daugelis nežino, bet Anglija pasaulyje garsi savo vynais ir tikrai pelnytai, nes vynai puikūs. Smagu kuomet restoranas skatina ir siūlo vietinę gamybą.
Vakarienė prasideda nuo fermentuotos moliūgų arbatos ir moliūgo lapo. Didžiausias surprizas yra moliūgo lapas, kuris yra toks trapus, tiesiog ištirpsta burnoje – nesu valgius nieko panašaus ir jei reikėtų atkartoti net neįsivaizduoju nuo ko reikėtų pradėti. Tai yra kitas lygis!
Po moliūgų valgome traputį su šviežiomis austrėmis ir austrių emulsija. Pats traputis – lengvas kaip pūkas, neužgožiantis subtilaus austrių skonio.
O tada gauname skonio bombą – vieno kąsnio trumų pyragaitis. Tai buvo taip intensyviai skanu, kažkas nerealaus!
Po trumų pyragaičių patiekiamas vienas iš mano mėgstamiausių patiekalų – sorų košė su pelėsiniu sūriu ir kaulų čiulpais. Netikėta kreminė konsistencija su daug umami skonio iš kaulų čiulpų. Tai yra tas patiekalas, kurį galėčiau valgyti ir valgyti.
Po sorų košės priėjęs somelje pasiūlo paragauti vyno, kuris derės su keliais ateinančiais patiekalais, aišku aš sakau taip!
Maisto laukti ilgai nereikia, nes virtuvė ir aptarnaujantis personalas yra tokio lygio, kad net gera žiūrėti. Vieną mūsų staliuką aptarnavo 7 žmonės ir visi jie žino savo rolę – vienas pasodina ir pasiūlo putojančio vyno, kitas priima užsakymą, somelje siūlo vyną , net 2 padavėjai atneša maistą, sąskaitą paima tas pats žmogus, kuris tave ir pasodino ir taip toliau. Servisas 100 balų, o svarbiausia kad restorane nesijaučia nereikalingos prabangos, kas jaučiasi tai organiška komanda, kuri myli savo darbą!
Tik gavus vyną mums atneša tartą su agrastų kremu ir įvairiais žalumynais. Tešla tokio plonumo, kad tirpsta burnoje.
Agrastų tartą užgėreme šilta arbata su apple marigold. Ilgai ieškojau lietuviško vertimo, bet žinokit nežinau kaip išversti. Apple marigold yra prieskoninė žolelė su intensyviu obuolio skoniu. Tas vienas lapelis turėjo tiek skonio, kad abu nustebę išgėrėme viską per kelias sekundes.
8 patiekalas buvo šukutės tartaras su kaliarope ir jūros dumbliais. Patiekalas, kuris tave iškart nuneša prie jūros. Šviežia, paprasta ir be galo skanu.
Po tartaro valgėme topinambą, kurio viduje radome ožkos sūrio putėsius. Kažkodėl man tai priminė visus nevykusius restoranus, kurie vis bando atkartoti tokius patiekalus, o ypatingai su valgoma žeme. Pagaminti tokį patiekalą reikia patirties, žinių ir talento. Naminis stouto actas pridavė reikiamo saldumo, pats topinambas buvo traškus, ragstone ožkos sūrio putėsiai lengvi ir neužgožiantys kitų skonių, valgoma žemė net nesupratau iš ko padaryta, bet puikiai derėjo lėkštėje.
Veršienos tartaras buvo nuostabus. Dažniausiai aš niekada neužsisakau tartaro, nes subalansuoti skonį gali tikrai nedaugelis šefų. Šis buvo nuostabus, tartaras sėdėjo ant saldumo turinčio pagrindo, kuris puikiai derėjo su žalia mėsa, marinuotais šalotiniais svogūnais ir rūgštynių kremu.
Po tartaro gavome švelnesnį patiekalą. Po šilkine morkų piure radome siurprizą – didžiulius angliškus langustus kartu su nasturtų aliejumi. Atrodo taip paprasta, bet kombinacija nereali.
Žuvies patiekalas buvo tikra klasika. Kartais siūlyti klasiką yra tikra šefo pasitikėjimo savimi išraiška. Tad ir šis otas buvo kito lygio klasika. Jis buvo patiektas kartu su padažu iš krevečių kiautų, kale ūgliais ir lengvai garais apdorotais jaunais brokoliais.
Padažo buvo tiek daug, kad kartu su žuvimi mums atnešė dar karštas bandeles, su kuriomis ir užbaigėme mūsų tobulą krevečių padažą.
Po žuvies mums atnešė mažą užkandėlę, kuri nebuvo paminėta meniu. Labai maloni staigmena – kiaulienos terinas su taukais ir traškiu paplotėliu. Ragaudama prisiminiau namus ir močiutę, kuri jau mus paliko. Dar dabar prisimenu kaip ji sakydavo, kad nieko nėra geriau nei plonai atpjauti lašinukai tiesiai iš šaldymo kameros. Maistas toks ir turi būti, kuris nuneša tave į vaikystę ir sukelia emocijas!
Pagrindinis mėsos patiekalas buvo patiektas su šou elementais, bet to nebuvo per daug. Dūmas pridavė subtilumo ir papildė bendrą patiekalo skonį, o tas ir yra svarbu, kad tai nebuvo perteklinis elementas.
Per vieną televizijos laidą esu mačiusi iš kur Simon gauna kiaulieną restoranui – tai labai senos ir retos rūšies angliškos veislės kiaulės, augintos geriausiomis sąlygomis ir žinokit skonis ir pagarba gyvuliui jaučiasi ir lėkštėje. Skaniausia kada nors ragauta kiauliena – minkšta ir tirpstanti burnoje kartu su traškiu odos sluoksniu.
Pirmas desertas buvo avies pieno ledai. Aš tiesą sakant truputėlį bijojau, bet paragavus buvo maloniai nustebinta. Ne per saldu, lengva ir puikiai nuteikia sekantiems saldiems patiekalams.
O tada buvo patiekta šaltalankio granita, kurios apačioje slėpėsi saldymedžio kremas. Mano mėgstamiausias desertas. Nerealus balansas, kuris įstrigo galvoje tikrai ilgam.
Trečias desertas buvo kriaušių ir rabarbarų derinys su saldžiu sūriu ir lazdyno riešutais. Viskas buvo labai gerai, bet kažko man pritrūko, galbūt sūrio tekstūra ne man, norėjosi švelnios tekstūros, o ne sniego šou.
Po visų pakankamai lengvai saldžių desertų sulaukėme deserto tikriesiems jo fanams. Karamelinė bomba su priekalo antspaudu. Mano vyras buvo 9 danguje!
Po karamelinės bombos aš jau nieko nenorėjau, bet kaip nevalgyti kai gauni šokoladinius kankorėžius pakabintus ant medžio su šaltais mėtiniais ledais vietoj akmenų. Negalima!
Nuraškius kankorėžius dovanų gavome jų pagaminto stouto acto ir perilės sėklų. Dovanas sėkmingai sunaudojome šią vasarą 🙂
Buvo tikrai nuostabu! Linkiu visiems nuvažiuoti į šį nuostabų Anglijos regioną, nes aš tikrai vieną dieną čia grįšiu su sese!
