Naujajame Amandus jaučiasi milžiniška meilė maistui – iki kaulų smegenų visiems, kurie ten dirba. Išėjus po šios vakarienės man buvo gaila ir liūdna, kad keisti interjero sprendimai ir kitos detalės trikdė ir  įnešė daug chaoso į bendrą visumą, kurios pati svarbiausia dedamoji – maistas buvo toks, dėl kurio grįžtama ir ne vieną kartą.

Deivydas Praspaliauskas yra pirmasis šefas supažindinęs ir išpopuliarinęs skandinavišką virtuvę Lietuvoje. Giliai įstrigęs apsilankymas Lauro lape prieš kokius 4 metus, dar dabar atsimenu nuostabią trintą grybų sriubą su lazdyno riešutais. Tuomet buvo tikrai kažkas naujo virtuvės šefo ir jo padėjėjų priėjimas prie stalų, pateikiant patiekalus pasakoti kas čia pagaminta ir kaip. Tada buvo Dublių etapai, kur vėl labiausiai strigusi  moliūgų sriubą su kokosu, jinai buvo tobula. Didžiausia pagarba Deivydui ir jo komandai. Manau, nuo jo prasidėjo naujas restoranų etapas Lietuvoje ir jis yra didelis šaunuolis padaręs milžinišką ir svarbią įtaką visai gastronominei kultūrai.

 

Vakaras Amandus buvo rožinis dėl apšvietimo, kuris lyg ir reikalingas augalams augti.  Staltiesės raudonos. Interjeras toks diskotekinis, futuristinis. Indai – molio, natūralių spalvų.

Aptarnavimas buvo fantastiškai geras. Intensyvus, dėmesio daug, bet jis malonus ir natūralus. Kiekvieną patiekalą atneša ir pristato virtuvės šefas arba jo padėjėjai.

 

Einant į tokio lygio restoraną gauti aukštos kokybės ir skanų maistą yra nekvestionuojama ir lūkesčiai yra kur kas aukštesni, nes norisi paragauti kažką išskirtinai naują ar netikėtą. Maistas buvo puikus, tačiau dominavo saugūs sprendimai. Anties krūtinėlė ir raudono vyno padažas, burokėlis ir ožkos sūris – klasikiniai deriniai ir tai nėra blogai, tiesiog atsvarai pritrūko bent vieno netikėto derinio.

Tik atėjus vaišino taure prosecco ir tai yra gerai.

Startavome su pomidorų tartaru, ožkos sūriu ir pistacijų pesto kartu su tapijokos trapučiu bei žolelių majonezu su parmos kumpio ir vištienos odelės pabarstukais. Labai patiko tapijokos traputis. Tapijoka yra krakmolas, kuris gaunamas iš maniokų šankniagumbių  ir yra be glitimo. Baigiant jį valgyti išryškėjo jo sūrumas, kuris puikiai derėjo su saldžiarūgščiais pomidorais. Puiki pradžia.

Po to atkeliavo bresaola susukta kartu su agurku, laimu ir džiovintais vaisiais virtais aluje. Pirma asociacija – lietuviška užkandėlė. Agurkas priminė tuos laikus, kai mama į klasės kelionę autobusu įdėdavo sumuštinių ir tada kai valgydavome jie jau buvo pastovėję ir tas agurkas toks pakeitęs savo skonį būdavo – tai va čia toks buvo.

Duonos buvo tobulos. Tai vienos skaniausių mano valgytų duonų. Šviesi buvo su burokėlių sultimis ir saldymedžiu. Tamsi – su degintais miltais ir karamelizuotu alaus salyklu. Kartu patiekiamas išpurentas sviestas su graikiškais riešutais. Sviestas buvo taip pat labai skanus, riebumas buvo malonus, nesiveliantis, o tekstūra orinė.

 

Pirmas užkandis – burokėlis su ožkos sūrio kremu, vytintu burokėliu ir čiobreliu. Spalvotos morkos, žirneliai, marinuoti šalotai bei naminis majonezas. Puikus burokėlio patiekalas – gerai sužaista, subtiliai atskleistas burokėlis tobuloje dermėje su kitais ingredientais. Tas atvejis, kai laisvai galėtum būti vegetaru. Ir taip pat, šiam patiekalui negalioja taisyklė mažiau yra daugiau, nes čia labai daug sudėtinių dalių ir visos jos reikalingos tobulam skoniui.

Žuvies sultinio, špinatų ir marinuoto agurko trinta sriuba užpilama ant voveraičių, kelmučių, šviežio obuolio, parūkyto upėtakio, lengvai marinuoto sviestinio moliūgo bei žirnelių. Saldu, rūgštu, dūmas, sodru. Pilno skonio sriuba, bet buvo padauginta druskos.

Pagrindinis patiekalas – anties krūtinėlė su mėlynojo kopūsto ir raudono svogūno chutney, raudono vyno padažas, šparagai, lukštentos kanapės ir vytinta paprika. Keista, bet sužibėjo kanapės, kurios buvo riešutingos, smagios kramtyti. Antiena buvo puikiai paruošta – minkšta ir sultinga. Chutney buvo pakankamai saldus, bet raudono vyno padažas sutvarkė balansą.

Desertai buvo du. Pirmasis – braškių granita, kapotos braškės, marinuotos su mėta ir creme anglese padažas. Skamba gražiau nei kad atrodė. Parinktas indas buvo šiurkščiu paviršiumi ir valgant šaukšteliu garsas nebuvo malonus.

Antras desertas buvo su šou elementais užberiant azotu šaldytų ledų. Skaniausias kąsnis lėkštėje buvo tas didžiausias akmenėlis iš baltojo šokolado, kuris turėjo anyžiaus užuominų ir kreminę konsistenciją viduje.

Tai pirmas kartas, kai restorano aplinka taip įtakojo spontanišką maisto vertinimą. Pačiai net keista, kad taip būna. Kitam kartui tikėčiausi didesnio balanso tarp klasikinių ir naujų maisto derinių ir kokybinio šuolio su interjero ir serviruotės sprendimais. Svarbiausia, kad maistas buvo puikus, o visa kita išsprendžiama.