Kiekvieną sezoną Gastronomika pristato naują to sezono meniu. Šio rudens tema – itališkas romanas yra labai rimta tema, nes juk Italija yra apie maistą. Liutauras Čeprackas yra labai gerai žinomas šefas Lietuvoje. Nori nenori eini su tam tikrais lūkesčiais, kurie yra pakankamai užkelti.
Yra tokie pirmi kartai, kur paragavus nesupranti ar labai nepatinka, ar labai patinka. Iš pradžių atrodo, kad labai neskanu, bet nori dar. Taip pirmą kartą ragaujant man yra nutikę su suši, trumais ir šafranu. Bet tai buvo senokai ir dabar suši gal kiek ir primiršti, bet ne mažiau mylimi. Praėjusią žiemą buvau pasiėmusi išsinešimui iš Rise, bet tai kas kita, nes valgymas namie niekada neatstos bendros patirties būnant restorane. Rise restorano atmosfera, interjeras, indai, įrankiai, pateikimas lėkštėse, aptarnavimas, muzika ir kitos detalės puikiai papildo jų ruošiamą maistą.
Pirmas geras ženklas buvo paskambinus šeštadienį ryte užsirezervuoti staliuką sekmadieniui gautas atsakymas, kad vienintelis laisvas laikas yra 14:30val. Švediško tipo stalo nėra, užsisakinėji iš specialaus brunch’o meniu, kuris kiekvieną kartą šiek tiek keičiasi. Jeigu geras oras visai smagu pusryčiauti ir lauke.
Open Kitchen yra super cool vieta ir puiki proga penktadieniais pailsėti nuo namų virtuvės prisiragaujant įvairaus street food’o. Visada prieš eidama pažiūriu kas dalyvauja ir pradedu galvoti ką rinksiuos. Dažniausiai vienas pasirinkimas būna saugus, jau ragautas ir pasiilgtas, o antrasis – naujas atradimas. Atėjus dar apsuku kelis ratus, kol galutinai apsisprendžiu ką valgysiu.
Naujajame Amandus jaučiasi milžiniška meilė maistui – iki kaulų smegenų visiems, kurie ten dirba. Išėjus po šios vakarienės man buvo gaila ir liūdna, kad keisti interjero sprendimai ir kitos detalės trikdė ir įnešė daug chaoso į bendrą visumą, kurios pati svarbiausia dedamoji – maistas buvo toks, dėl kurio grįžtama ir ne vieną kartą.
Vieną šeštadienio vakarą su šeima išsiruošėme į Uoksą Kaune. Buvo tik pasirodęs jų vasaros meniu ir tuo metu jie jau buvo gavę 12-ą vietą geriausių restoranų Lietuvoje sąraše. Paskaičius meniu internete pasirodė, kad patiekalai bus labai “chefy”. Norėjimas išsiskirti ir tas kitoniškumas yra labai sveikintinas su sąlyga, kad nuo to nenukenčia skonis.
Gatvės kepėjus žinojau iš Domininkonų gatvės, kur jie labai šauniai kepė duoną savo itališkoje kepykloje. Vėliau kartą jau Savičiaus gatvėje dienos pietų metu valgiau tobulus raviolius su špinatais ir rikota. Juos ilgai nešiojausi atmintyje – plona tešla, sultingas ir pilnas skonio įdaras. Ėjau rami, norėjau paprasto, su meile pagaminto, skanaus itališko maisto. Šį kartą gavosi kažkaip sujauktai, panašiai kaip nuotraukoje atrodo Savičiaus gatvė.
