Gastronomika// Itališkas romanas

 

Kiekvieną sezoną Gastronomika pristato naują to sezono meniu. Šio rudens tema – itališkas romanas yra labai rimta tema, nes juk Italija yra apie maistą. Liutauras Čeprackas yra labai gerai žinomas šefas Lietuvoje. Nori nenori eini su tam tikrais lūkesčiais, kurie yra pakankamai užkelti.

Kalbėti apie itališką virtuvę galima nesustojant ir Lietuvoje tą puikiausiai daro Paulius Jurkevičius, gyvenantis Romoje ir rašantis nuostabias knygas bei straipsnius apie tai. Pas italus yra įgimtas maisto genas, gastro kultūra yra nacionalinė vertybė. Gaminant, kalbant, valgant yra praleidžiama begalės valandų ir tai jiems teikia didžiulį pasitenkinimą. Italijoje virtuvė prasideda nuo namų, kuriuose su didžiule meile gaminamas maistas šeimai, naminiai makaronai, rankų darbo pesto padažas ir kiti autentiški regionų maistai. Receptai dažniausiai paveldėti. Maisto svarba ir įtaka milžiniška. Tai yra šalis turinti daugiau nei 400 makaronų rūšių. Italai yra išprotėję dėl gero maisto ir jį dievina. O be to, 2016-aisiais metais geriausias pasaulyje buvo paskelbtas Modenoje esantis restoranas Osteria Francescana. 2017-aisiais jis yra antroje vietoje.

IMG_7518

Gastronomika yra restoranas veikiantis tik dvi dienas per savaitę – ketvirtadieniais ir penktadieniais. Degustacinė vakarienė prasideda 19 valandą ir tęsiasi tris ir daugiau valandas. Rasti jį nėra lengva, nes nėra jokio užrašo, tiesiog paprastos durys Ševčenkos loftų teritorijoje.

Į Gastronomiką skubėjome nenorėdami pavėluoti, tačiau teko luktelti, kol susirinko visi svečiai, o tai užtruko. Pirmas maistas ant stalo padėtas praėjus 45 minutėms, kad ir kokia tobulai smagi kompanija buvo kartu, laikas prailgo.

Restorano interjere dominuoja ryškių spalvų proveržiai interjero detalėse, stalo serviravimo sprendimuose. Sunku nepastebėti keistų objektų, kaip stiklo skulptūros, kėdė-sostas su labai aukšta atkalte, metalinių virvelių užuolaida, foto tapetai, mėlyname skystyje plaukiojančios žvakės ar milžiniška vyno dėžė naudojama čekiui atnešti. Aš visada restoranuose ieškau bendros visumos ir mano nuomone atsitiktinių daiktų neturėtų būti, o tai kas yra organiškai įsilietų ir perkeltų pateikiamo maisto valgymo patirtį į naują dimensiją.

IMG_7557

Visą salę aptarnavo du solidūs ponai padavėjai. Iš virtuvės salėje vaikščiojo tik šefas, kuris tai pradėjo daryti nuo tonno vitellato, kuomet galėjai daugiau sužinoti apie patiekalus ar ingredientus. Buvo labai gražu žiūrėti koks tikslus komandinis darbas vyko virtuvėje. Visi atrodė labai susikaupę ir įsitraukę į procesą.

Ragaujant užkandžius jų pristatymas apsiribojo tik pagrindinio ingrediento įvardinimu. O atnešus Porcini ir padavėjo paklausus kas čia lėkštėje – jis pažiūrėjo į meniu padėtą ant mūsų stalo ir paskaitė. Būtų juokinga, bet nėra. Man įdomu ką valgau, tikiu kad tai įdomu ne visiems ir gal nebūtini baisiai ilgi ir išsamūs pasakojimai, bet elementaraus žinojimo ką neši rankose tikrai reikia.

IMG_7527
Taip atrodo prosseco balto vyno taurėje. Prie kito staliuko prosseco buvo įpilta į tinkamas taures.

IMG_7534

Pirmas užkandis marinuota krevetė su ridikėliais. Skanus ir netikėtas derinys.

IMG_7535

Antrasis – aštuonkojis patiekiamas su bulvių koše. Aštuonkojis buvo tobulas, tirpo burnoje.

Salierų cappuccino buvo intensyvaus ir malonaus skonio salierų putėsiai su labai labai plonais kubeliais supjaustytais kvapniais obuoliais ant viršaus. Pasakiškas užkandis. Jeigu Lavazza espresso puodeliai būtų vienintelis tokio tipo sprendimas per visą vakarienę, tai gal ir nieko tokio būtų buvę. Bet geriant procceso iš baltojo vyno taurės ir vakarienei baigiantis kartu su espresso gavus Diamant cukraus pakelį, supranti, kad tai nėra specialus užmanymas, tai yra neišpildymas. O tie putėsiai tikrai nusipelnė būti labai puikiai pateikti.

IMG_7541

Sepijų rašalo duona ir focaccia su figomis ir rozmarinais patiekiama su žolelių sviestu. Žolelių sviestas buvo sodrios žalios spalvos, skonis taip pat. Focaccia buvo šilta, tačiau saldumo lygis taikė labiau į saldžius kepinius, nei kad į duoną. Duonos ir sviestas atskirai derėjo geriau, nei kartu. Aš labai mėgstu rozmariną ir jį atradau būtent per itališką virtuvę. Prieš tai galvodavau, kad jis labai intensyvus, kad tik nepadauginti, bet atradus tinkamus derinius jis atsiskleidžia ir tiek daug duoda bendram skoniui, kad tampa nepamainomu. Čia jo nesijautė visiškai.

IMG_7545

Baravykas su pecorino sūrio kremu bei pomidorų, svogūnų ir kedro riešutų caponata. Baravykas buvo termiškai apdorotas garais ir jo didysis skonis ten ir išgaravo. Vanduo grybui yra priešas Nr.1. Nieko nėra geriau nei žalias ar keptas baravykas ant sviesto, kai skonio intensyvumas yra aukščiausiame taške. Čia ant kiek jis gražiai atrodo, ant tiek jis ir nelaimingas, nes jis vandeningas. Sūrio kremas ir caponata buvo puikūs lyginant su baravyku.

IMG_7559

Tonno Vitellato išvirkštinė Vitello Tonnato versija. Tuno tartaras veršienos sultinyje. Kitoniškumas visada sveikintinas, jeigu nuo to nenukenčia skonis. Man tai nebuvo geresnė versija nei originalas. Labiau įdomu, nei kad skanu. Pats tuno tartaras buvo puikus, bet tas šaltas sultinys su juo kartu nesuderėjo.

Delfinžuvė su labai daug sepijų rašalo ir acquerello ryžiais. Nenurovė stogo. Buvo juokinga kai visi aplinkui buvo juodomis šypsenomis. Poros, kurios buvo pirmame pasimatyme perėjo į sekantį santykių etapą 🙂 Ryžiai turėjo citrininių natų, būtent kurios patiekalą pakylėjo į aukštesnį lygį.

IMG_7580

Raviolo buvo skonio bomba. Didelis virtinis, kurio viduje ilgai ir lėtai troškintas jaučio žandas, šilta amarone redukcija, daržovės ir trumai. Buvo labai intensyvūs skoniai.

IMG_7592

Pirmas desertas prižadino ir gerai supurtė. Švelnaus skonio šilkinis persikų šerbetas gulėjo labai intensyviame, šiek tiek net kartumo turinčiame patale iš bergamočių. Tai nėra patiekalas, kurį norėčiau pakartoti, bet manau jo vaidmuo šį kartą buvo kitoks. Jis buvo paletės išsivalymo tikslais.

IMG_7605

Dekonstruotas tiramisu turėjo šokoladinį keptą pagrindą su citrusais apačioje, tada chiboust kremas, ant jo cukraus lakštas ir kavos ledai. Vakaro favoritas, nes žymiai geriau nei originalas. Daug kartų geriau.

Pasirodė keista, kad keliuose patiekaluose paminėti ingredientai buvo labai menkai išreikšti, o svarbūs nepaminėti. Pecorino sūris yra labai ryškaus skonio, bet Porcini aš jo beveik nejutau. Tokia pati situacija su foie gras Raviollo, kai jaučio žandai nepaminėti, kuris yra pagrindinis ingredientas. Taip pat neradau ančiuvių Tonno Vitellato, bet jie moka gerai pasislėpti.

IMG_7597

Meniu patiekalai yra susiję tarpusavyje – jų eiliškumas ir tarpusavio ryšiai yra labai svarbūs. Čia man pritrūko vientisumo. Atrodė, kad atskiri patiekalai buvo inspiruoti skirtingų žmonių. Nepaisant to, Gastronomika turi savo aiškiai išreikštą maisto identitetą. Maistas yra tiesmukas. Ir tame nėra nieko blogo. Toks, kuris nuo pirmo kąsnio tave paiima. Be didelių subtilių žaidimų, kurie tave įpainiotų į besikeičiančius skonio ir poskonio virsmus.

Šis kartas nebuvo iš kojų verčiantis, bet užtaiso ir jėgos pas Liutaurą yra daug. Labai džiaugiamės, kad Gastronomika švenčia metų laikus kiekvieną kartą pristatydama sezoninį ir teminį meniu. Nekantriai laukiame kito karto!

 

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s